Nedarbas ne vieną sodietį paskatino pradėti auginti triušius

„Krizė sumažino gyventojų pajamas, tačiau mums, veislinių triušių augintojams, tai iš dalies išeina į naudą. Daugiau žmonių perka triušius, augina juos, maitina šeimas. Veislinių bandų savininkai dabar net nepriaugina tiek, kiek žmonės pageidauja“, – sakė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas Saulius Vasiliauskas.

Krizė išėjo į naudą
Panevėžio rajono triušių augintojas Eduardas Kubilius tvirtino, kad per sunkmetį triušienos paklausa beveik nesumažėjo. Tie, kas valgė triušieną, ir dabar jos neatsisakė. Šia mėsa mėgaujasi tie, kas išgali jos nusipirkti. Kitiems dėl sveikatos triušieną rekomenduoja gydytojai.
O triušius perka darbo ir pajamų netekę, karves auginti atsisakę žmones. Kai kurie perka tik savo reikmėms, kiti turi ketinimų pabandyti verstis triušininkyste ir taip prisidurti prie pragyvenimo. Ilgaausiai pigiau kainuoja, greitai auga, todėl ne vienam atrodo, kad auginti triušius nėra sudėtinga.
Tačiau patyrę triušių augintojai pabrėžia, kad toks mąstymas klaidingas. Anot jų, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad triušių auginimas nereikalauja daug pastangų ir investicijų.

Veislininkystė išgyvena sąstingį
Prieš keletą metų Lietuvoje buvo 13 veislinių triušių bandų, dabar jų beliko tik keturios. Nors, pasak specia­listų, šalyje gali būti suvartojama kur kas daugiau triušienos, veislinių triušių augintojai traukiasi iš rinkos.
„Triušių veislininkystėje buvo padarytas žingsnis į priekį, tačiau dabar ji išgyvena sąstingį. Ši sritis neremiama, augintojai prarado entuziazmą. Štai prieš keletą metų parengtos veislinių triušių vertinimo taisyklės guli Žemės ūkio ministerijos stalčiuose“, – tvirtino Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkė dr. Daiva Ribikauskienė.
Anot S.Vasiliausko, vieni triušių augintojai traukiasi iš veislininkystės (kai kurios bandos neatitiko jiems keliamų reikalavimų), kiti nori gauti veislinės bandos statusą.
„Procesas vyksta, nors tokio triušių veislininkystės pakilimo, koks buvo prieš penketą metų, nėra“, – pripažino ilgametis triušių augintojas, draugijos pirmininkas.
Nuo 2004 metų Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugija pripažinta veislininkystės institucija, turinti teisę vykdyti triušių veislininkystės programą ir pildyti veislinių triušių kilmės knygą. Veislinių bandų savininkai siekia auginti ir parduoti labai geros kokybės triušių veislinį prieauglį ir dirbti kryptingą veislininkystės darbą, gerinant mėsinių bei kailinių triušių savybes.
Tačiau veislinių triušių augintojai apgailestauja, kad Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba veislinei triušininkystei neskiria deramo dėmesio.

Pramoniniai triušiai turi paklausą
Veislinei triušininkystei apstingus, pramoninių triušių fermų savininkai investuoja į triušynus. Pramoninio ūkio Kretingos rajone savininkas Vaidas Purmalis kiekvieną mėnesį paskerdžia apie tūkstantį triušių. Nuolat jo fermoje auga 3–4 tūkstančiai ilgaausių.
„Iki krizės triušienos paklausa buvo didesnė nei galėjau pasiūlyti, vis prašydavo daugiau. Dabar daugiau neprašo, tačiau ką paskerdžiu, išparduodu“, – sakė pramoninės triušių fermos savininkas, šį verslą pradėjęs maždaug prieš ketverius metus.
Didžiąją dalį triušienos augintojas parduoda prekybos tinklui „Iki“, taip pat tiekia restoranams, turgavietėms ir kt.
V.Purmalis savo lėšomis yra įsirengęs šiuolaikišką triušių skerdyklą. Be jos, sako, verslas būtų sustojęs. Pasak triušių augintojo, jo verslo sėkmę lemia ir tai, jog ūkyje naudojama dirbtinio triušių sėklinimo technologija. Triušių auginimo, dirbtinio jų apsėklinimo V.Purmalis mokėsi Ispanijos triušių fermose.
„Auginti triušius nėra taip paprasta. Triušininkystė reikalauja ir investicijų, ir daug darbo, ir nuoseklumo“, – aiškino triušių augintojas.

Ilgaausius augina Kalėdoms
Patyręs triušių augintojas E.Ku­bi­lius prieš keletą metų pasuko kailinių triušių auginimo kryptimi. Šimtą motininių patelių laikantis ūkininkas neintensyvina gamybos. Kailinių veislių triušius augina ilgiau – apie 7 mėnesius.
Triušių kailius sudėtinga realizuoti. Ankstesniais metais triušių augintojui yra pasisekę nedaug kailiukų parduoti į Rusiją, Ispaniją, vietos rinkoje. Jo auginamų triušių kailiukai buvo gerai įvertinti aukcione Kopenhagoje. Tačiau išparduoti didesnių kiekių nepavyksta. Kol tokių galimybių nėra, ūkininkas su šeimos nariais jau keletą metų vysto papildomą verslą – iš triušių kailių siuva kepures, pirštines, šlepetes ir kt.
Ūkininkas nesunkiai išparduoda triušieną. Ją perką kavinės, restoranai, privatūs pirkėjai. Įmonės pamėgo užsakyti po keliasdešimt triušių darbuotojams Kalėdų proga.
„Kai kurie žmonės negali valgyti jokios kitos mėsos, išskyrus triušieną. Pvz., vienas vyras iš Vilniaus atvažiuoja triušienos savo alergiškam vaikui“, – pastebėjo E.Kubilius.

Lietuviams – kiniška triušiena
Dr. Daiva Ribikauskienė, Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja:
"Lietuvoje vienam gyventojui per metus tenka tik 80–200 g triušienos, o, pvz., Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje – apie 5 kilogramus. Triušiena yra labai vertinga mėsa, todėl jos poreikis šalyje yra. Jeigu į Lietuvą triušiena įvežama iš Belgijos (manoma, kad į šią šalį atveža iš Kinijos), vartotojui ji reikalinga. Šią rinką turėtų užimti šalies triušių augintojai. Apmaudu, kad jie jos neužpildo. Daugiau triušių išauginama pramoninėse fermose. O veislinė triušininkystė pastaruoju metu susitraukė. Tai nelengvas darbas, reikalaujantis nuoseklumo, investicijų. Tačiau mokslininkai šioje srityje deda pastangas, atlieka tyrimus."

Delfi-Valstiečių laikraštis, 2009 lapkričio mėn. 11 d.